- guba
- gubà sf. (4) 1. sustatytų javų pėdų krūva, šlitis, kupeta: Moterys rišo pėdus, statė gubas, skubėjo rinkti nukritusias palaidas varpas J.Balt. Vieni pjauna rugelius, kiti riša pėdelius, supjausma, surišma ir gubelėn sukrausma d. Viename ir kitame barelyje iškišo jau galvą iš rugių ir guba Žem. Ir pristatė tinginį kviečių pėdus į gubas nešioti rš. Nuraus kanapes, sustatys į gubeles J.Jabl. Gubàs stato dažniausiai dešimties pėdų Š. Vėtra išvartė visas rugių gubàs Vb. Pilnas laukas gubų̃ pristatytas Pn. Kiek gubų̃ sukraunat į vežimą? Rd. Visas laukas guboms nustatytas Škn. ^ Aš pati kai gubà, mano vyras kai pupa Sln. Pati kaip gubà, o kojos kaip šaukštai Sml. Vieversys nustoja giedot, gùbą pamatęs (per rugiapjūtę) Kp. Kai tiktai gubas pamato, gužas tuoj veda vaikus iš lizdo Sln. Lig gùbai bitės neša medų (lig rugiapjūtės) Ėr. Kupetỹ gaspadorius primiega, o jau gubõj – bernas Dbk. Kiaulė tada saulę temato, kada ant gubõs atsistoja Erž. 2. sustatyti į krūvą daiktai (ppr. šautuvai, ginklai): Aplinkui didžiojo stiebo sustatėme gubas durtuvų, kardų ir kirvių Š. Šautuvai lauke statomi gubomis rš. 3. apsiaustas (be rankovių): Gintautas nuėmė nuo vėlyvo keleivio gubą, liepė nusikratyti kaliošus Vaižg.
Dictionary of the Lithuanian Language.